Tradiciniai norvegiški namai yra statomi iš medžio plokščių, o stogas dengiamas šiferiu. Tipiškos norvegiško stiliaus namų spalvos yra ryškos – raudona, mėlyna arba geltona, bet vis dėlto populiariausia yra balta. Tradiciškai tokie namai turi mažus kambarius (siekiant išlaikyti šilumą) ir stačius stogus (kad žiemą lengviau nuslystų sniegas). Norvegiškų namų langai yra maži (nes ir jie išleidžia šilumą), namo viduje, centrinėje dalyje, visada yra židinys ar medienos krosnelė, kuri šildo kambarius žiemos metu.
Norvegijoje labai retai pamatysi mūrinį namą, nes jie šioje šalyje nėra populiarūs (skirtingai nei mūsų šalyje). Turbūt niekam ne paslaptis, jog šioje šalyje ypač populiarūs rąstiniai namai.
Įdomu, jog senais laikais ant tradicinių norvegiškų namų stogo augo žolė. Namo stogas būdavo pagamintas iš medžio žievės, o ant viršaus būdavo dedama velėna. Vasarą ant stogo augdavo ne tik žolė, bet ir žydėdavo gėlės. Kaip žmonės vėliau išsiaiškino, velėna ant stogo yra puiki šilumos izoliacijos priemonė, kuri žiemą namo viduje išlaiko šilumą, o vasarą – vėsų orą.
Geriausia statyti pietų-vakarų kryptimi orientuotus namus, nes jie geriausiai pagauna dienos ir popietės saulės spindulius. Norvegiški namai neįsivaizduojami be saulės dažniausiai apšviečiamoje pusėje esančios terasos, balkono su poilsio kėdėmis bei ant turėklų pakabintų gėlių vazonų.
Reikia pasakyti, kad norvegai yra puikūs sodininkai, todėl prie jų namų visuomet gausu žalumos, įvairiaspalvių gėlių ir pan. Neretai žolei leidžiama augti natūraliai (ji nepjaunama, nenaikinamos piktžolės). Taip sukuriamas atšiaurumo, natūralios, laukinės gamtos įspūdis.
Tradiciniai norvegiški namai
Didžioji dalis norvegiškų namų neturi tvorų, o jeigu vis dėlto turi, tvora būna pagaminta iš medžio. Taigi, kaip jau pastebėjote, medis yra be galo norvegų vertinama statybinė medžiaga.
Dar vienas skiriamasis norvegiško stiliaus namų bruožas – išoriniai žibintai. Žiemą jie garantuoja saugumą tamsiuoju paros metu.
Reikia pasakyti, kad Norvegijoje dabar labai populiaru gyventi senuose žvejybiniuose nameliuose prie jūros. Tokie namai dažniausiai yra išdėstyti vienas šalia kito po septynis.
Vienas iš pagrindinių norvegiško stiliaus rąstinių namų skiriamųjų bruožų – unikalus skandinaviškas (kartais dar vadinamas norvegišku arba švedišku kampu) rąstų sąsparos tipas (sąspara – pastato vainiko rąstų sunėrimo vieta). Jis yra atrastas gilioje senovėje ir pripažintas pačiu tvirčiausiu bei geriausią šilumos izoliaciją užtikrinančiu sąsparos tipu. Skandinaviškas kampas, kaip galima nesunkiai suprasti iš pavadinimo, dažniausiai naudojamas Skandinavijos šalyse, tačiau ir Rytų Lietuvoje yra senų namų, kurie buvo pastatyti pasitelkiant šią technologiją.
Kur gi slypi norvegiško rąstų sujungimo kampo unikalumas?
Tiesą sakant, jo unikalumas yra tas, kad medienos džiuvimo bei namo rentinio nusėdimo metu dėl savo svorio rąstai puikiai susijungia vieni su kitais ir dėl to jie nepersisuka (nesideformuoja).
Įdomus faktas, kad norvegai yra labai pamėgę lietuvių statybininkus ir dažnai būtent jiems, o ne savo tėvynainiams, patiki savo svajonių namo statybą. Į Norvegiją išvykę lietuviai dažniausiai čia stato rąstinius namus, pirtis, vasarnamius. Iš tiesų, norvegai labiausiai vertina rankų darbo namus (kai rąstai paruošiami rankiniu būdu). Jie, skirtingai nei daugelio kitų tautų atstovai, nenori greito rezultato, todėl nėra linkę skubinti statybos darbų. Norvegams svarbiausia – kokybė, už kurią jie pasiruošę mokėti tiek, kiek reikės. Pagrindinė medžio rūšis, naudojama tokių namų statybai, yra pušis.
Apibendrinant galima drąsiai teigti, kad tradiciniai norvegiški namai yra autentiški ir unikalūs statiniai, kurių tikrai nesumaišysi su jokiais kitais namais. Būdingiausios tokių namų savybės – žole apželdinti stogai ir jų statybai naudojamas skandinaviškas rąstų sąsparos tipas.
